Trys pamiršti karaliai

Švč. Mergelės Marijos oratorijos paaugliai rengė spektaklį apie Kalėdų slėpinį. Parašė žodžius angelams, piemenims, Marijai ir Juozapui. Buvo sukurtas vaidmuo net jaučiui ir asilui.
Išsidalijo vaidmenis. Visi norėjo vaidinti Juozapą ir Mariją. Niekas nenorėjo būti asilu. Tuomet nusprendė perrengti asilu Liucijos šunį. Jis buvo didelis ir gana ramus, o priklijuotos dirbtinės ausys iš tiesų darė jį panašų į asilą. Jei tik netikėtai nepradės loti vidury scenos...
Tačiau kai vienuolė sesuo Renata peržiūrėjo spektaklio repeticiją, sušuko:
- Pamiršote Tris Karalius!
Ernestas, režisierius, susiėmė rankomis už galvos. Kitą dieną laukė pasirodymas. Iš kur per naktį iškasti Tris Karalius?
Išeitį rado kunigas Paskualis, klebono padėjėjas.
- Pakvieskime tris parapijos žmones, - pasiūlė. - Paaiškinkime jiems, kad jie bus šiuolaikiniai Trys Karaliai,
tegu ateina apsirengę savo kasdieniais rūbais ir atneša po dovaną Kūdikėliui Jėzui. Tegu išrenka kokią nori dovaną. Ir tegu savais žodžiais paaiškina, kodėl būtent tą dovaną atnešė.
Paaugliai ėmėsi veikti. Per kelias valandas surado visus Tris Karalius.
Kalėdų vakarą parapijos teatro salė buvo sausakimša.
Jaunimas iš tiesų pasistengė, tad vaidinimas praėjo puikiai ir buvo palydėtas audringais plojimais. Šuo-asilas scenoje užsnūdo, šventojo Juozapo barzda nenuplyšo. Tačiau niekam to nesitikint spektaklyje labiausiai sujaudino Trijų Karalių pasirodymas scenoje.
Pirmasis Karalius buvo penkiasdešimties metų vyras, penkių vaikų tėvas, savivaldybės tarnautojas. Nešė rankoje ramentą. Paguldė jį prie Kūdikėlio Jėzaus lopšio ir prašneko:
- Prieš trejus metus patekau į baisią autoavariją. Priešpriešinis smūgis. Patyręs daugybinius lūžius buvau
nugabentas į ligoninę. Gydytojai nesitikėjo, kad atsistosiu ant kojų. Niekas nesiryžo teikti vilčių. Nuo to momento pradėjau džiaugtis ir dėkoti dėl kiekvieno mažiausio pasiekimo: kad pajudinu galvą ar pirštą, pats atsisėdu ir taip toliau. Per tuos mėnesius, praleistus ligoninėje, labai pasikeičiau. Nuolankiai atradau, kaip gražu yra tai, ką turiu savyje. Pasijutau laimingas ir dėkingas už tuos mažus kasdienius dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipiau dėmesio. Nešu šį ramentą Kūdikėliui Jėzui kaip dėkingumo ženklą.
Antrasis Karalius buvo Karalienė, dviejų vaikų mama Atnešė katekizmą. Jį padėjo prie Kūdikėlio lopšio ir prabilo:
- Kol mano vaikai buvo maži ir jiems manęs reikėjo, jaučiausi save realizuojanti. Kai jie užaugo, ėmiau jaustis niekam nereikalinga. Tačiau supratau, kad liūdėti neverta. Paprašiau klebono galimybės dėstyti vaikams katekizmą.Taip iš naujo atradau viso savo gyvenimo prasmę. Jaučiuosi kaip apaštalas, kaip pranašas: atverti mūsų vaikų širdis dvasios lobiams - tai veikla, teikianti man sparnus. Aš ir vėl jaučiuosi reikalinga kitiems.
Trečiasis Karalius buvo jaunuolis. Atnešė baltą popieriaus lapą. Padėjo jį prie Kūdikėlio lopšio ir tarė:
- Aš dvejojau, ar man verta prisiimti šį vaidmenį. Nežinojau nei ką sakyti, nei ką nešti. Mano rankos buvo tuščios. Mano širdis trokšta laimės ir gyvenimo prasmės, tačiau sykiu joje yra ir nerimo, neatsakytų klausimų lūkesčių, klaidų, abejonių. Neturiu, ką dovanoti. Tau skiriu šį baltą lapą, Kūdikėli Jėzau. Aš žinau, kad Tu atėjai atnešti mums naujų vilčių. Matai, aš viduje esu tuščias, bet mano širdis yra atvira ir pasirengusi priimti žodžius, kuriuos tu nori parašyti ant mano gyvenimo balto lapo.
Dabar, kai esi čia, viskas pasikeis...