Vydūno mintys

 nefertite.jpg

Siekiant, kad augtų žmogaus didybės žymės „reikia savo asmenyj viskam leisti apsireikšti, kas aukšta ir kilnu. Sekti išmintį, ir ji kas kartą aiškesnė! Paklusk sąžinei, ir iš lengvo vis daugiau viršų gaus! Duok meilei vyrauti savo pasielgime prieš kitus, o ne nekantai, ir meilė tavyje vis galingesne taps, kol nepajausi su laiku savo sielą esant meile! Ir taip su visais Didybės reiškiniais“.

„Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus.“

Kiekvieną kartą skaitant Vydūną, perskaitau lyg ir tas pačias  girdėtas ir nuvalkiotas tiesas....

 bet kiekvienakart randu  kazką naujo sau.